Darbėnuose ketinama įamžinti skulptoriaus Antano Mončio atminimą

2026 metų birželio 8 dieną minėsime Mončių kaime gimusio didžiąją gyvenimo dalį Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio skulptoriaus modernisto Antano Mončio (1921–1993) 105-ąsias gimimo metines. Belaukiant šios sukakties Darbėnuose jau pradedama rengtis įamžinti jo atminimą: gimnazijoje įvyko renginys „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“.

„Skulptoriaus Antano Mončio sesuo Birutė Mončytė Turauskienė kalbėdama apie vienintelę brolio viešnagę Lietuvoje sakė, kad jis svajojęs sukurti skulptūrą iš žemaitiško akmens, žemaitiško medžio, bet – nesuspėjo. Tikiu, kad įkvėpti šių žodžių, inspiruoti paties A. Mončio meno mes Darbėnuose pasieksime, kad per kūrybą čia, visai netoli gimtinės, netoli savųjų šaknų, jis vėl išaugtų ir pasiliktų visam laikui“, – apibendrindama renginį sakė Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė.

Renginys, subūręs ne tik gimnazistus ir mokytojus, įvyko Iniciatyvių tėvų asociacijos rūpesčiu, parengus projektą „Tradicijos vienija mus. Ąžuolo stiprybė ne šakose, o šaknyse“ ir, gavus Kretingos rajono savivaldybės finansinę paramą, gimnazijoje surengta filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ peržiūra. Į ją atvyko filmo režisierius Linas Mikuta ir kompozitorius Donatas Bielkauskas, kurio pučiamo dūdmaišio – Labanoro dūdos – garsai perkėlė susirinkusius salėn iš nūdienos į praeitį.

L. Mikuta, kurio giminės šaknys – netoli Antano Mončio gimtinės tuometiniame Mončių kaime, prieš filmo peržiūrą akcentavo, kad jo pagrindinė mintis, pagrindinė tema ir yra būtent šaknys.

„Visi mes iš kažkur ateiname, iš kažkur kilę, visi turime savo senelius, prosenelius. Ir semdami iš tos šaknų versmės mes galime įsivardinti sau ir pasauliui, kas mes esam, kodėl mes tokie, kaip mes gyvename ir kuo esame gyvi. Tačiau kartais gimę savo kultūroje mes galime ir likti, galime užsidaryti joje ir netgi užsikonservuoti. O Antanas Mončys buvo vienas tų, sugebėjusių atverti mūsų turimą kultūrą visam pasauliui: bestudijuodamas, besigilindamas į patį moderniausią Vakarų meną ir sujungdamas su tuo, ką atsinešė pats, ką – kaip giminės ir gimtinės šaknis“, – sakė režisierius, akcentavęs, kad A. Mončys atsilaikė prieš gundymus tapti madingu ir turtingu „saloniniu“ Paryžiaus menininku ir sugebėjo savo kūryboje derinti tai, kas be galo archajiška ir itin modernu.

A. Mončio ryžtą ir gebėjimą išlikti pačiu savimi, išlaikyti savo originalumą, unikalumą, ryšį ir santykį su savo kultūra, savo šaknimis, lėmusį unikalios meninės išraiškos gimimą bei archajiškosios lietuviškos pasaulėjautos atsivėrimą Vakarų pasauliui, akcentavo ir D. Bielkauskas-Donis. Senąjį baltišką folklorą ir šiuolaikines garsines interpretacijas savo kūryboje derinantis multiinstrumentalistas A. Mončį pažino ne tik per vizualųjį meną, bet ir per muziką: Donis prieš du dešimtmečius išleido albumą „Švilpiai“, kurį įrašė muzikuodamas skulptoriaus iš molio sukurtais švilpiais.

„Nepaisant to, kad Antanas Mončys buvo skulptorius, jo gyvenime yra labai ryški muzikinė linija. Ypač išeivijoje tai tapo jam tam tikra atspirtis“, – paminėjo D. Bielkauskas, priminęs ir B. Mončytės Turauskienės pasakojimą, kaip, pajutęs nostalgiją vaikystei ir negudrioms jos pramogoms, A. Mončys apie porą metų eksperimentavo norėdamas ne atkurti molinius švilpukus – tokius, kokius tėvai parveždavo lauktuvių iš kermošių, o sukurti savus švilpius-skulptūras, kuriais galėtų muzikuoti ne vienas, o pora ar trejetas žmonių. Jam buvo svarbu formos ir garso santykis, svarbu, kad švilpiai skleistų žemą garsą, kurį kompozitorius palygino su žemės gaudesiu.

Po filmo peržiūros gimnazijos direktorė S. Litvinienė pasidalino ateities planais: kartu su Iniciatyvių tėvų asociacija ir Darbėnų seniūnija planuojama 2026 metais, kai bus minimos 105-osios skulptoriaus gimimo metinės, norima surengti plenerą, į kurį susirinkę menininkai iš tikro žemaitiško akmens kurtų Antano Mončio meno inspiruotas skulptūras. Būsimajam plenerui jau pritarė ir renginyje dalyvavę kraštiečiai skulptoriai Rasa ir Gediminas Staškauskai, su Darbėnų gimnazistais pradėję kūrybos procesą. O D. Bielkauskas ir L. Mikuta pasiūlė nelaukiant jubiliejaus kitų metų birželio 8-ąją per A. Mončio gimtadienį susirinkti prie garsiojo jo vardu vadinamo ąžuolo: prieš kelerius metus žaibo perskrosto medžio, kurį dar žaliuojantį spėjo nufilmuoti L. Mikuta, gilės jau išaugino liaunais medeliais virstančius daigus.