Mėta - notrelinių šeimos daugiamečių, stipriai kvepiančių žolių gentis.
Žinoma apie 25 rūšys. Mėta paplitusi Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje, Pietų Afrikoje, Australijoje. Augalas iki 1 m aukščio. Lapai priešiniai, kiaušiniški arba elipsiški. Žiedai smulkūs, balsvi arba rausvi, susitelkę į netikrus menturius lapų pažastyse, stiebų arba šakų viršūnėse. Vaisius – riešutėlis. Dauginasi palaipomis. Mėtų eteriniai aliejai, turintys didelį kiekį mentolio, naudojami maisto, farmacijos ir kosmetikos pramonėje. Dažniausiai auginama hibridinė mėtos rūšis pipirinė mėta, rečiau garbanotoji mėta. Auginamos rūšys neretai sulaukėja. Lietuvoje dažniausiai savaiminės mėtos rūšys – dirvinė mėta, vandeninė mėta, pakrantinė mėta.
Mėtos nėra reiklios augimo ir aplinkoms sąlygoms. Joms geriausiai tinka neutralios arba silpnai šarminės priesmėlio ir priemolio humusingos, drėgnesnės, tačiau neužpelkėjusios dirvos. Dirva turi būti be daugiamečių augalų šaknų, gerai išpurenta. Parenkama saulėta vieta. Mėtos žydi liepos - rugsėjo mėnesį, tai geriausias laikas joms pjauti. Pirmiaisiais metais pjaunama kai sužydi apie 30 procentų augalų. Antraisiais metais pjaunama žydėjimo pradžioje ir antrą kartą mėtos pjaunamos prieš rudens šalnas.
Mėtų arbata vartojama nuo kosulio, dusulio, virškinimo sistemos veiklai sureguliuoti. Mentolio tirpalai naudojami kraujagyslėms išplėsti ir kraujo spaudimui mažinti. Nuo peršalimo ir infekcinių ligų padės inhaliacija su mėtų eteriais. Į verdantį puodą vandens įberkite 4-5 valgomuosius šaukštus džiovintų mėtų lapų ir kvėpuokite kylančiais garais. Ataušusia arbata vėliau galima skalauti burną. Eterinio aliejaus ir aliejaus mišiniu tepamos pažeistos odos vietos - vabzdžių įkandimai.
Kulinarijoje mėtos naudojamos labai plačiai, be jų sunkiai įsivaizduojami lengvi viduržemio jūros patiekalai. Jos dera su sūriu, salotose, su mėsa ir daržovėmis.
