Gelsvė (Levisticum officinale) – salierinių šeimos augalų rūšis.
Vaistinė gelsvė kilusi iš Vakarų Azijos. Auginama beveik visoje Europoje, Kaukaze, taip pat Šiaurės Amerikoje. Europoje gelsvę išpopuliarino vienuoliai Benediktai. Tai mėgstamas vokiečių ir ukrainiečių virtuvės prieskonis. Lietuvoje nuo seno auginama sodybose. Auginamas soduose, daržuose, prie sodybų sulaukėja. Tai daugiametis, 100 - 140 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis su gelsvai ruda žievele, storas. Šaknys šakoto. Stiebas stačias, apvalus, tuščiaviduris. Lapai blizgantys, pliki. Lapeliai iki 10 cm ilgio. Žiedai balkšvi ar žalsvai gelsvi, gana smulkūs. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Žydi liepą - rugpjūtį. Vaistinės gelsvės nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, gydo žarnyno ligas. Rekomenduojama reumatu, podagra sergantiems asmenims naudoti. Gydo kvėpavimo takų negalavimus, pagreitina žaizdų gijimą, šalina odos dėmes (atnaujina pigmentaciją). Daugelis specialistų teigia, jog vaistinė gelsvė yra viena vertingiausių prieskonių. Kaip prieskoniai dažniausiai naudojami žali ir džiovinti lapai. Vertinama dėl stipraus, salierus bei grybus primenančio kvapo, kuriuo pasižymi ne tik lapai, bet ir šakniastiebiai, šaknys bei sėklos. Šviežia ir džiovinta žolė bei šaknys labai tinka mėsiškoms sriuboms, mėsos, žuvies, paukštienos, daržovių ir ryžių patiekalams, padažams, įvairioms salotoms paskaninti. Čekijoje vaistinė gelsvė naudojama, gaminant žaliąjį sviestą bei marinatus. Iš stiebų gaminami cukatai.
