Senosios Įpilties gyvenvietės šiaurės vakariniame pakraštyje, Įpilties ir Graistupio upelių santakoje priešais Pilies kalną, menantį kryžiuočių sudegintą istorinę Įpilties (Impilties) pilį, stūkso neišvaizdus ir mįslingas piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. Piliakalnis būdingas Pajūrio žemumos regionui, krantinio tipo, įrengtas į dviejų upelių santaką įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Jo šlaitai iki 6–8 metrų aukščio, apaugę alksniais. Pietrytinis šlaitas statesnis ir aukštesnis, leidžiasi į Įpilties upelį, o vakarinis – nuožulnesnis ir žemesnis, leidžiasi į Graistupio slėnį.
Pilies aikštelė trikampio plano, dirvonuojanti, 27 metrų ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, iki 26 metrų pločio šiaurės rytiniame pakraštyje. Palei jos šiaurės rytų kraštą supiltas tiesus, iki 30 metrų ilgio, 15 metrų pločio ir pusės metro aukščio pylimas, kuris seniau buvęs žymiai aukštesnis, žemės darbų metu nuartas ir paskleistas. Už pylimo, į šiaurės rytus nuo piliakalnio, buvusi papėdės gyvenvietė, kurios plotas siekia apie 2 hektarus.
Piliakalnis turi du vardus. Vieni gyventojai jį vadina tradiciniu šiam regionui Pilalės vardu, kiti – Marijos kalneliu, Marijos kalnu. Pasakojama, kad pastarasis vardas atsiradęs praeitame ar prieš tai buvusiame šimtmetyje. Esą seniau ant kalno augusi vieniša, didelė, sena epušė, po kuria šventadieniais, dvyliktą valandą dienos, praeiviai matydavę stovint nepažįstamą, tarsi permatomą moterį baltais rūbais. Ji nieko blogo nedarydavo, į praeivius nekreipdavo dėmesio ir po kiek laiko pranykdavo. Epušei išdžiūvus ir nuvirtus, baltoji moteris daugiau nebesirodė. Įpiltiškiai manė, kad taip jiems apsireiškusi Švč. Mergelė Marija, todėl kalną pavadino jos vardu.
Ant Marijos kalnelio stovėjusi pilaitė buvusi pagalbinė, naudota kaip pagrindinės pilies priešpilis. Turimi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ant Marijos kalno stovėjusi kuršių pilis sudegė 1263 metais, magistro Vemerio fon Braithauzeno vadovaujamiems Livonijos ordino riteriams apsupus ir sunaikinus prieš kryžiuočius sukilusią Impilties pilį.
Marijos kalną 1963 metų gegužės 9 dieną Juozas Mickevičius parodė Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės rajonų archeologijos paminklus žvalgiusiai Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinei ekspedicijai, vadovaujamai Adolfo Tautavičiaus. Apžiūrėję suartą kalvą, armenyje archeologai aptiko „smulkių apdegusio molio gabaliukų“, liudijančių, kad šioje vietoje priešistoriniais laikais stovėjo molio tinku šiltinti gyvenamieji pastatai. Tokiu būdu Marijos kalno piliakalnis pateko į archeologinę literatūrą ir buvo įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą.
Piliakalnis pasiekiamas nuo kelio Kretinga–Darbėnai–Skuodas, kaimo šiaurės rytinėje dalyje įsukus į Sodžiaus gatvę ir ja važiuojant vakarų–šiaurės vakarų kryptimi link pagrindinio piliakalnio ir Aukuro akmens. Marijos kalnelis yra už 1 kilometro, dešinėje kelio (gatvės) pusėje, pravažiavus per Įpilties upelį. Nuo kelio link piliakalnio veda takas bei per Graistupį nutiestas lieptas. Piliakalnį žymi jo papėdėje, už liepto stovintis informacinis stendas.
Nuotrauka
Senosios Įpilties Piliakalnis „Marijos kalnelis“
