Iki pasiekė Lazdininkų kaimą ir gavo šios vietovės pavadinimą, šis malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, paskui perkeltas šalia Kretingos į Padvarius, iš kur 1907 m. į Lazdininkus jį perkėlė žydų tautybės darbėniškis vaistininkas Švatelis. Keletą kartų buvo pirktas ir parduotas. 1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus. Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat kiek 400 karvių. Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams. J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties. Sovietmečiu vietos kolūkiui atitekęs malūnas buvo nugyventas. Apie 1998 m. J. Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė–Nausėdienė susigrąžino tėvo malūną. Lazdininkų vėjo malūnas yra tipiškas liaudies architektūros statinys, tačiau techniškai gudrus įrenginys: aštuonbriaunis kepurinis 11,5 m pločio, 14,5 m aukščio malūnas, su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę – specialiomis pavaromis kepurė pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo. Tokių malūnų reta.
Malūnas yra įtrauktas į šalies kultūros vertybių sąrašą
Nuotrauka
Lazdininkų vėjo malūnas (Petro Karpo nuotr.)
