Darbėnų seniūnijoje, prie Kašučių ežero tyvuliuojančioje pelkėje, senovės kuršių istorija besidomintis kraštietis Denisas Nikitenka aptiko ligi šiol mokslininkų netyrinėtą radinį – senovinę kūlgrindą, arba brastą – lauko rieduliais grįstą senovinį taką dumblėtoje, vandens sąžalynų užneštoje ir taip pačios gamtos nuo pašaliečio akių, regis, stropiai užmaskuotoje pelkėje. Paslaptingojo akmenų tako plotis – per 2 m, o vandeniu prabrendamas jo ilgis – per 70 m. Tai gali būti maždaug XIII a. kuršių kūlgrinda – akmenimis grįstas įslaptintas takas per pelkę greičiausiai bus šventas takas, vesdavęs juos į šventas vietas.
Greta kūlgrindos Kretingos kraštotyrininkų patriarchas Ignas Jablonskis surado aukojimo akmenį su dubeniu. Deja, jis buvo suskaldytas. Ežero pakrantėje buvo baltų šventvietė, alkas, o kūlgrinda galėjo būti susijusi su kuršių religinėmis apeigomis. Jos amžius gali siekti pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus. Prie kūlgrindos yra ir vikingų periodo kuršių kapinynas, o visai neseniai žymus archeologas Vykintas Vaitkevičius išsiaiškino, kad viduramžiais sudeginti žmonių palaikai būdavo laidojami ne tik žemėje, bet ir pelkėje. O kūlgrinda gal buvo naudojama kaip apeiginis takas? Antroji versiją – akmenų kelias per pelkę, arba brasta, tarnavo kaip susisiekimo priemonė. Netoli šios vietos buvo Kašučių dvaras, ir galbūt dvarponiai per pelkę trumpino kelią iš Kūlupėnų į Darbėnus.
Nuotrauka
Kašučių kūlgrinda (Deniso Nikitenkos nuotr.)
